Lina Itagaki – ne tik viena ryškiausių Lietuvos komiksų kūrėjų ir knygų iliustruotojų, bet ir aistringa keliautoja, neseniai grįžusi iš didžiausios Italijos knygų mugės „Salone internazionale del libro“. Čia ji pristatė savo ir Mariaus Marcinkevičiaus grafinį romaną „Mergaitė su šautuvu“, kurį išleido jųdviejų įkurta leidykla „Misteris Pinkmanas“. Tačiau Lina atvirauja, kad tikrosios kelionės vis dėlto susijusios anaiptol ne su mugėmis, bet su nuotykiais ir pavojais.
Su Lina Itagaki pasikalbėjome apie kelionių svarbą, jos mėgstamiausius literatūros kūrinius, grafinių romanų specifiką ir „Misterio Pinkmano“ leidžiamas knygas. Dvi iš jų šeimų festivalyje „Nuotykiai tęsiasi!“ birželio 28–29 dienomis Anykščiuose pristatys pačios knygų autorės. Tai – knygos „Širdukai“ rašytoja Agnese Vanaga ir iliustruotoja Anna Vaivare iš Latvijos ir knygos „Ita ir Cypsius“ autorė Ulla Saar iš Estijos.
Bendraujame po Turine ką tik praūžusios didžiausios Italijos knygų mugės „Salone internazionale del libro“. Čia pristatėte savo ir Mariaus Marcinkevičiaus grafinį romaną „Mergaitė su šautuvu“. Kokius įspūdžius parsivežėte iš šios kelionės? Viename interviu esate užsiminusi, kad iš kelionių visada grįžtate su knygomis.
Taip, rudenį pirmą kartą knygą, supažindinančią su Lietuvos partizanų istorija, pristatėme komiksų festivalyje „Lucca“ , o dabar Turino knygų mugėje. Abu kartus didžiąją laiko dalį praleidau piešdama „autografus“ knygose (tik nelabai tinka tai vadinti autografais, nes iš tikrųjų knygų dailininkai piešia piešinius, o ne tiesiog suraito parašą). Turino mugėje taip pat įvyko susitikimas su moksleiviais, kurie jau buvo perskaitę knygą, pasiruošę aptarti įspūdžius ir užduoti klausimus. Kai kurių vaikų seneliai buvo partizanai, tad buvo įdomu susitikti su Italijos partizanų anūkais ir kalbėtis apie Lietuvos partizanus. Atradom ir panašumų, ir skirtumų. Italijoje partizaninis karas vyko daug trumpiau nei Lietuvoje, o partizanai slėpėsi kalnuose…
Mugėse pastebėjau, kad Italijoje mūsų knygą suaugusieji perka labiau sau, ne vaikams (o Lietuvoje pagrindinė mūsų skaitytojų grupė yra pradinių klasių vaikai). Apskritai suaugę italai labai mėgsta iliustruotas knygas ir mielai jas įsigyja sau.
Taip, iš kelionių, ypač literatūrinių, visada grįžtu su knygomis. Ir šįkart parsivežiau krūvelę. (šypsosi)
„Mergaitė su šautuvu“ – itin sėkminga knyga. Šis grafinis romanas 2023 m. laimėjo „Metų knygos rinkimus“ knygų vaikams kategorijoje, Italijoje vykstančiame „Comicon“ konkurse buvo išrinkta geriausia verstine komiksų knyga, o Bolonijos knygų mugėje sulaukė specialaus paminėjimo prestižiniuose „Bologna Ragazzi“ apdovanojimuose. Kuo kitų šalių skaitytojams artima su Lietuvos partizanų istorija supažindinanti knyga?
Italams partizaninis karas yra labai aktuali tema. Jie visai neseniai (balandžio 25 d.) šventė Partizanų dieną ir taip sutapo, kad tuo metu kaip tik buvau Italijoje – mačiau eisenas, skambėjo itališka partizanų daina „Bella ciao“… „Mergaitė su šautuvu“ jau išversta į latvių ir prancūzų kalbas, knygos teises taip pat įsigijo Estijos, Bulgarijos ir Čekijos leidyklos. Turbūt visose šalyse tuo pačiu ar kitu metu vyko tam tikras išsilaisvinimo judėjimas, tad ši tema niekam nėra visiškai svetima. O ir tie, kurie nieko apie partizanus nežino, šią knygą gali skaityti tiesiog kaip drąsios mergaitės nuotykių istoriją ir kartu su Magde viską išsiaiškinti.
Esate viena žinomiausių iliustruotojų ir komiksų kūrėjų Lietuvoje, daugybės skaitytojų ir literatūros profesionalų įvertintų knygų autorė: „Sibiro haiku“, „Grybo auksas“, „Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė“, „Nukas“ „Ką prarijo Bobas?“ ir kt. Vis dėlto kiekvienos knygos kelionė – ne vien džiuginanti ir lengva, bet taip pat reikalaujanti atsidavimo, ilgų darbo valandų. Kokie iššūkiai šiame kelyje jums dažniausiai kyla, ir kas labiausiai motyvuoja juos įveikti?
Nupiešti knygą užtrunka labai ilgai. Ypač komiksus ir grafinius romanus (grafinis romanas – kaip „Mergaitė su šautuvu“ – tai didelės apimties iliustruota knyga su komiksų elementais,– čia ne viskas suskirstyta komiksų langeliais, yra daugiau teksto). Tad, kai žinau, kiek darbo manęs laukia, visada būna labai sunku pradėti. Tiesą sakant, net kiekvieną puslapį pradėti piešti sunku. Paskui įsivažiuoju. O tada būna labai sunki pabaiga, kai jau beveik po metų piešimo dingsta visas entuziazmas, jėgos ir kantrybė. Pabaigus piešti grafinį romaną visada sau sakau: „tai paskutinis, daugiau niekada“. Bet praeina metai, kančios prisimiršta, o teigiami vaikų atsiliepimai ir prašymai nupiešti dar ką nors panašaus priverčia pasiryžti pakartoti dar kartą.
Su istorinėmis knygomis nelengva tai, kad daug laiko atima istorinės medžiagos rinkimas, nuotraukų paieška, kaip kas tais laikais atrodė. Norisi viską nupiešt kuo tiksliau, nesumeluoti. Piešti išgalvotas istorijas iš savo fantazijos daug smagiau ir lengviau.
2022-aisiais drauge su rašytoju Mariumi Marcinkevičiumi įkūrėte leidyklą „Misteris Pinkmanas“, leidžiančią iliustruotas ir paveikslėlių knygas, grafinius romanus, kuriuose nagrinėjamos temos nuo istorinių pasakojimų ir poezijos iki tokių jautrių temų kaip autizmas. Kaip atrandate užsienio autorius, kurių knygas norisi prakalbinti lietuviškai?
Taip, leidykla atsirado būtent dėl knygos „Mergaitė su šautuvu“ – tikėjome ja ir nusprendėm išleisti patys. O kokia leidykla su viena knyga? Tad jų vis daugėja. Tiesa, kol kas leidžiame tik savo pačių knygas, t. y. Marius rašo, aš ir kitos iliustruotojos piešiame.
Taip pat leidžiame ir verstines knygas. Aš knygas pirmiausia pasirenku pagal išvaizdą. Man patinka ne vektorinės (ne kompiuterinės), o tradiciškai ranka ant popieriaus pieštos knygos. Taip pat išsiskiriančios iliustracijų stiliumi, kažkuo kitokios. Kai patraukia vaizdas, antras žingsnis būna istorijos skaitymas. Kai patinka visuma – priimamas sprendimas.
Kadangi knygų leidžiame labai mažai, kiekviena jų yra labai asmeniškai iščiupinėjama ir išmyluojama. Patys skaitom ir taisom vertimus (mėgstam švarius, aiškius tekstus, be „mandrų“ žodžių), beveik visas knygas aš pati adaptuoju lietuvių kalbai, t. y. pakeičiu tekstus lietuviškais (daugelyje knygų tekstus rašome ranka), parenku popierių, spaustuvę, o tada prasideda viešinimo darbai… Būdama tik iliustruotoja niekada neįsivaizdavau, kiek daug darbo yra būti knygų leidėja.
Birželį Anykščiuose vyksiančiame šeimų festivalyje „Nuotykiai tęsiasi!“ dalyvaus viešnios, kurių knygas išleidote lietuvių kalba. Iš Latvijos atvyks knygos „Širdukai“ autorės, rašytoja Agnese Vanaga ir iliustruotoja Anna Vaivare, iš Estijos – knygos „Ita ir Cypsius“ autorė Ulla Saar. Kuo „Misteriui Pinkmanui“ svarbios šios kaimyninių šalių autorių knygos?
Man labai patinka Latvijos leidyklos „Liels un mazs“ leidžiamos knygos. „Širdukai“ yra viena iš jų. Taip pat man labai patinka Anna Vaivare iliustracijų stilius, turiu daug jos knygų. Kai pamačiau „Širdukus“ – iš karto krito man į akį. O ir šios knygos situacijos (knygoje yra 25 trumpos istorijos) labai smagios, pusėje jų atpažinau save, tad apsispręsti leisti šią knygą buvo lengva.
Estijos iliustruotoją Ulla Saar pažįstu jau seniai. Kažkada kartu darėme iliustracijų parodą, kuri keliavo per visas tris Baltijos šalis. „Ita ir Cypsius“ yra pirmoji Ullos autorinė knyga (t. y. ji sugalvojo istoriją ir nupiešė). Ji, žinoma, patraukė mano akį savo išvaizda: labai miela maža knygutė. Jos istorijoje nėra jokių moralų (nebent vienas, kad šunų žaislai tinka ir vaikams (šypsosi), bet argi moralai vaikų knygose būtini? Manau, kad reikia ir tiesiog paprastų, mielų istorijų. Dar man patinka, kad šitoje knygoje matome tik tėčio kojas, jis niekada neparodo savo veido. Kokia gera idėja!
Leisti kaimyninių šalių autorių knygas smagu, jie leidžia mus, mes – juos, todėl vieni kitus palaikome, labiau suprantame, nes tokia pati maža rinka, panašūs sunkumai. Ir atvažiuoti į svečius, surengti knygos pristatymą daug paprasčiau.
Šių metų festivalio „Nuotykiai tęsiasi!“ šūkis – „Aplink pasaulį per dvi dienas“. Ne paslaptis, kad esate aistringa keliautoja, išmaišiusi ne tik Europos, bet ir Azijos bei kitų žemynų kraštus. Kur svajojote nuvykti, kai buvote vaikas?
Kadangi gimiau dar sovietiniais laikais, o atkūrus nepriklausomybę taip pat niekam nebuvo labai lengva: trūko pinigų, nebuvo ir kelionių į užsienį, keliaudavau mintyse skaitydama knygas. Skaičiau baisiai daug. Privalomąją literatūrą ir lygiagrečiai tai, kas buvo įdomu man (privalomosios knygos paprastai neįdomios). Kadangi labai mėgau knygas apie indėnus, svajojau nuvykti į Ameriką ir jodinėti ant mustango. Bet likimas susiklostė taip, kad pirmoji užsienio šalis, į kurią išvykau jau būdama devyniolikos (neskaičiuojant keleto karate stovyklų Kaliningrade – na koks ten užsienis…), buvo Japonija. Tai man prilygo kelionei į Marsą. Kosmosas! O tada prasidėjo visos kitos kelionės…
Keliaudama mėgaujuosi gyvenimu. Nes viskas nauja, nematyta, įdomu. Vilniuje viskas gerai, gražu, tvarkinga, nieko netrūksta, pažįstama… ir nuobodu. Koks įdomumas kasdien šlifuoti tas pačias gatves? Jau net nebematau detalių arba vaikštau kaip dauguma – žiūrėdama į telefoną. Va Klaipėdoj gyventi buvo daug geriau – kasdien lėkdavau prie jūros, o jūra kasdien vis kitokia. Tai banguoja, tai ne, saulėlydis tai raudonas, tai pilkas. Keliaudama visada renkuosi vietas, kur yra kalnai, didelis ežeras arba jūra ar vandenynas. Tai mane gydo, ramina ir „įkrauna“.
Įdomu, kad namuose įsisukus į dienos rutiną savaitės, mėnesiai lekia šviesos greičiu. O kai keliaujame, naujų vaizdų ir įspūdžių dienos atrodo tokios ilgos! Kelionės sulėtina gyvenimą.
Ar keliaudama dirbate? Jei taip, kurios šalies kultūra, gamta, žmonės jums yra labiausiai įkvepianti, palankiausia darbui? O kur tai daryti sunkiausia?
Taip. Keliauju, kad galėčiau įveikti darbus. Nes „atidirbus“ ir išlindus kelioms valandoms į lauką prasijudinti. Vilniuje aš negaunu „prizo“. Kaip jau sakiau: nieko naujo, viskas pažįstama. Keliauju, kad atitrūkusi nuo kompiuterio ekrano ar piešimo galėčiau bent kelias valandas pasimėgauti gyvenimu.
Kad keliaudama galėčiau dirbti, man daug nereikia. Tik patikrinu, ar bus darbui patogus stalas ir internetas. Viskas. Tinka visos šalys, visos kultūros, visoks klimatas… Maloniausia būti, bet nepatogiausia dirbti, aišku, ten, kur karšta. Kai temperatūra – daugiau nei trisdešimt laipsnių, kompiuteris vos įjungtas pradeda ūžti, atrodo, tuoj išskris. Kroviklius keičiu kasmet, nes perdega. O piešiant nuo rankomis žliaugiančio prakaito ir oro drėgmės garankščiuojasi lapai ir nelimpa pieštuko grafitas… Tačiau verta. (šypsosi)
Kai galvoju apie pirmąsias savo „keliones“ į užsienį, prisimenu susirašinėjimą laiškais su drauge iš Ispanijos. Vaikystėje ta šalis man atrodė ypatinga, kone pasakiška – ten visada vasara, iš balkonų su svyrančiomis egzotinėmis gėlėmis sklinda flamenko muzika, gatvėse iki išnaktų nesibaigia šokiai, o apelsinus gali raškyti nuo medžių. Į Ispaniją nuskridau jau suaugusi, tad dalis romantikos kaip mat išsisklaidė: buvo per karšta, per triukšminga, per daug turistų. Ar turite panašių patirčių?
Panaši patirtis kaip jums su Ispanija man buvo su Japonija. Buvau perskaičiusi kelias knygas, kuriose ši šalis buvo be galo romantizuojama ir idealizuojama. Tačiau ten nuskridusi vietoje samurajų, geišų ir arbatos ceremonijų radau salary man, kogyaru ir ramen.
Dabar keliaudama į naują šalį beveik nieko neskaitau ir nesidomiu. Tik susirandu pradinius taškus, kur apsistoti, o tada jau nuvykusi planuoju, ką veikti toliau. Internetiniai patarimai „ką pamatyti“, „kur pavalgyti“ dažniausiai apgauna. Man labiau pasiteisina viską susirasti ir išbandyti vietoje pačiai. Taip pat sutikti kiti keliautojai duoda gerų patarimų ir rekomendacijų. Mes, aišku, visi labai skirtingi, reikia mokėti atsirinkti tai, kas tinka būtent tau. Juk taip būna ir su knygomis.
Kokias tris knygas į kelionę aplink pasaulį būtumėte pasiėmusi vaikystėje, o kokias pasiimtumėte šiandien?
Vaikystėje būčiau pasiėmusi knygas iš Lizelotės Velskopf-Henrich „Harkos“ („Didžiosios lokės sūnūs“) serijos, gal dar „Pasaulio pasakas“. O šiandien… Pasiimčiau kurią nors Jurgos Ivanauskaitės knygą (gal „Raganą ir lietų“), ką nors Haruki Murakami (gal „Prisukamo paukščio kronikas“) ir Jolitos Skablauskaitės „Kitą kraują“.
Esate sakiusi, kad norėtumėte būti Indiana Džounsas-iliustratorius. Kaip sekasi šią svajonę įgyvendinti, ir kur keliausite artimiausiu metu?
Tai va, ir keliauju, ir piešiu… bet vis dar ne tas. Ne Indiana Džounsas. Trūksta nuotykių ir pavojų. Norėčiau pabėgti nuo darbų, interneto ir iš tikrųjų pakeliauti, savo kojomis ar dviračiu. Ir pakeliui truputį piešti: tai, ką matau, kelionių dienoraštį (anksčiau tokį piešiau). Pasiilgau.
Artimiausiu metu, kaip jau kokius šešerius metus nuo tada, kai pasirodė „Sibiro haiku“, keliausiu su knygomis į muges ir festivalius. Bet argi tai kelionė? Pamatau tik oro uostą, viešbutį ir mugę. Na, o žiemą vėl pabėgsiu ten, kur vasara. Dar nesugalvojau, gal į Indiją? Ai, ten visur gerai. Gaila, kad Vilniaus knygų mugė vasario mėnesį, tenka vis dėl jos sugrįžti. Jei ne ji, Azijoje būčiau iki pavasario…
Interviu parengė Lina Simutytė
Festivalį šeimoms „Nuotykiai tęsiasi“ organizuoja literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“, Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka ir VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis partneris 15min. Daugiau informacijos: čia.
