Šie metai rašytojai Jurgai Vilei ir dizainerei, iliustruotojai Kornelijai Žalpytei prasidėjo džiugiai – pasirodė jų drauge kurta knyga „Džuljeta ir kino kaukai“. Tai pirmoji lietuviška knyga apie kiną vaikams. Pernai taip pat buvo išleista jųdviejų paveikslėlių knyga „Mano draugas Hipokampas Unikornas“. Su menininkėmis pasikalbėjome apie kūrybinę draugystę, kartu lengviau įveikiamus iššūkius, mėgstamiausius filmus, keliones ir įkvepiančius vasaros nuotykius. Vienas tokių nuotykių birželio 28 – 29 dienomis laukia ir Anykščiuose. Šiame mieste vyksiančiame šeimų festivalyje „Nuotykiai tęsiasi!“, kuriame dalyvaus ir Kornelija Žalpytė, kino centras „Skalvija“ surengs edukaciją pagal naujausią menininkių knygą „Džuljeta ir kino kaukai“.
Papasakokite, kaip užsimezgė jūsų kūrybinė draugystė. Kas labiausiai šioje bičiulystėje įkvepia, ko viena iš kitos išmokote, o gal – tebesimokote?
Jurga Vilė: Korneliją užmačiau virtualiose lankose. Stebėjausi, kiek visko gražaus ji kuria. Man labai patiko jos vabalai, augalai ir kiti padarai, patiko jos spalvų pasaulis, kūrybinės erdvės su mediniais stalais ir šimtais pieštukų, kreidelių, teptukų… Jos akvarelės ir gamtos jausmas. Kai sugalvojau istoriją apie jūrų arkliuką, mintyse iškart atplaukė Kornelija. Nusiunčiau jai tą istoriją. Ji prasideda tokiais žodžiais: „Man labai patinka vanduo. Labai.“ Korneliją tai užbūrė, ji pati vandenyje jaučiasi kaip žuvis. Taip užsimezgė mūsų draugystė ir kūrybinė bendrystė. Mes abi labai mėgstame teatrą, todėl kartu kuriame ir teatralizuotus knygų pristatymus, persikūnijame į personažus. Mane įkvepia Kornelijos nežabota energija ir entuziazmas, minčių fontanai. Mes suprantame viena kitą iš pusės žodžio.
Kornelija Žalpytė: Aš džiaugiuosi ir neatsidžiaugiu, kad gyvenu viename pasaulyje kartu su Jurga – kaskart būnu įkvėpta jos minčių upių ir kūrybiškumo, jos gyvybingumo! Nepaprasta atrasti kūrėjų, kuriančių su tokiu pat polėkiu, kvėpuojančiu tuo pačiu oru. Kalbant apie įkėpimus, Jurga mane nuolat „užtaiso“ papildoma motyvacija kurti, iš jos jaučiu visokeriopą palaikymą, tad tiesiog gera daryti tai, ką darau, gera kurti kartu. Ačiū jai už tai. Man atrodo, kad pirmasis mudviejų pokalbis įvyko Romaino Gary kiemelyje per dėl ten augančių medžių kirtimo vykusį protestą – abi ten buvome. Atrodo, aš labai nedrąsiai priėjau prie Jurgos pasakyti „labas“. (šypsosi) Man patiko, kad ten pirmiausia susimojavome – stiprus nutikimas – dar džiugiau, kad kiemelyje medžiai išliko.
„Džuljeta ir kino kaukai“ yra pirmoji lietuviška knyga apie kiną vaikams. Kiekviename jos puslapyje gausu edukacinės medžiagos – nuo įdomybių iš kino istorijos, mažiesiems skaitytojams patrauklia kalba pateikiamos informacijos apie pirmuosius režisierius iki specialių skilčių, vaikus kviečiančių kurti, konstruoti patiems. Pažintinės knygos kūrimas atrodo nelengvas darbas ne tik dėl kruopštumo reikalaujančio pasiruošimo, informacijos atrankos ir pan., bet ir dėl vaikams tinkamiausios formos, įtraukiančios kalbos, vizualinės stilistikos paieškų. Ar ilgai eksperimentavote, diskutavote, kad šią formą kartu atrastumėte?
Jurga: „Skalvija“ pateikė nemažai informacijos. Reikėjo pamėginti paversti ją vaikams suprantamesne, patrauklesne. Ieškojau, kas galėtų viską sujungti, kaip žaismingai papasakoti apie kiną. Sugalvojau šeimą, kuriai kinas – jų gyvenimo dalis, todėl viskas organiškai susipina, jų kasdienybės gijos ir kino juostos, kino istorijos faktai ir kino teatro, kino studijos, kino aikštelės realijos. Apsidžiaugiau, kai iš kino juostų dėžių ėmė lįsti kino kaukai. Jie labai linksmi, gyvybingi. Visas knygos pasaulis – lyg kino filmas. Išties tokiame norisi gyventi, norisi jį pažinti, tyrinėti. Tekstas čia neatsiejamas nuo Kornelijos sukurto vizualinio pasaulio, kuris lengvai transformuojasi, virsta komiksais ar animacinio filmo kadrais. Ilgai su Kornelija dėliojome knygą, svarstėme, kiek ir ko kuriame atvarte galime parodyti, kiek ko pasakyti. Knyga išėjo „tiršta“, bet tai – jau išgryninta versija.
Kornelija: Procesas išties ilgokai užtruko – manau, manasis vaizdų kūrimas, taip pat pareikalavęs laiko, truko kiek trumpiau nei visos tekstinės informacijos sudėliojimas Jurgai. Ten visko buvo beprotiškai daug! Vėliau, žinoma, reikėjo visą tą tekstinę gausą sutalpinti į komikso „burbuliukus“ ir rankioti vietas, kur ir kaip visa tai dėti. Bet pradžia, ta sunkioji dalis, jau buvo paruošta. Man buvo svarbiausia, kad knyga būtų įskaitoma, ir, nepaisant tokios gausos detalių , vis tiek išliktų aiški.
Knygos veikėjui Lukui pasisekė, nes jo močiutė Džuljeta seniausiame miesto kino teatre dirba kino mechanike. Vaikų skonį geram kinui padeda ugdyti artimieji – tėvai, seneliai, vyresni broliai ar seserys. Ar prisimenate savo pirmuosius apsilankymus kino teatre? Kokie filmai vaikystėje buvo jūsų mėgstamiausi?
Kornelija: Kadangi buvau ir esu vienintelis vaikas šeimoje, į teatrą ir kiną eidavau kartu su seneliais arba su mama. Turėjome stiprią tradiciją lankytis lėlių teatre, balete, eidavom ir į gyvo garso koncertus filharmonijoje ar mieste – tokios būdavo mūsų pramogos, kurias iki šiol glaudžiu arti širdies. Jaučiu, kad šios patirtys mane labai gražiai „nulipdė“. Kalbant apie kiną, nepasakyčiau, kad filmai kino teatre būdavo labai populiarūs. Kol buvau vaikas, su mama tikrai keliskart keliavom į tą pačią „Skalviją“ žiūrėti filmų, bet dažniau žiūrėdavome namuose per televizorių ar DVD. Vėliau į kiną pradėjau vaikščioti su draugais. O mėgstamiausi filmai (vienareikšmiškai – animaciniai) užimantys pirmą vietą iki šiol yra gana anksti su mama atrasti „Studio Ghibli“ kūriniai. Žavimės jais jau labai ilgai. Nuostabūs ir įdomūs taip pat dokumentiniai bei pažintiniai filmai – nuo dokumentikos apie gamtą iki įvairiausių kitų dalykų.
Jurga: Mėgdavau žiūrėti filmus ir serialus per televiziją. Atsimenu „Merę Popins“, „Kapitono Granto vaikus“, „Kapitoną Tenkešą“, „Kalio Bliumkvisto nuotykius“, „Raudonmedžio rojų“, „Pelėkautus“, prancūzų komedijas su Pierre‘u Richardu, Louisu de Funèsu ir t. t. Vėliau atsirado „Video kaukas“, kuris įdomių filmų parodydavo. Kinas kino teatre irgi buvo man įprastas dalykas. Augau prie „Lietuvos“ kino teatro, ten prasmukdavome be bilietų ir žiūrėdavome visus filmus iš eilės. Mėgdavome vartyti kino žurnalus prieš filmus, „Jaralašą“. Paminėčiau amerikiečių komediją „Tas beprotiškas beprotiškas beprotiškas pasaulis“. Dėl jos žmonės ėjo iš proto, eilė prie bilietų lyg gyvatė susirangydavo aikštėje. Prisimenu, „Pionieriuje“, kur prieš seansą išgerdavome pieniškų ledų kokteilių, kartą rodė ilgametražį animacinį filmą apie atominės bombos sprogimą Hirošimoje. Labai sukrėtė. Tuomet dar nežinojau, kaip tas kinas kuriamas, ką veikia režisieriai ir kad tokie išvis egzistuoja. Vėliau, būdama šešiolikos, įsidarbinau „Planetos“ kino teatre (dabartiniame „Skalvijos“ kino centre). Ten atsivėrė nauji horizontai, susipažinau su autoriniu kinu.
Jurga, tiek kinas, tiek literatūra tavo širdyje užima ypatingą vietą. Esi ne tik daugybės įvertintų knygų autorė, bet ir aistringa kino mylėtoja, kino meną ir audiovizualines medijas studijavusi Paryžiuje. Verti filmus, dirbai kino aikštelėse, buvai kinui skirtų leidinių korespondentė, o kartu su Prancūzų kultūros centru įkūrei prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“. Kaip meilė kinui padeda rašant knygas? Ką atrandi kine, ko galbūt neatrastum literatūroje?
Jurga: Visas savo knygas „matau“, lyg žiūrėčiau filmus. Kinas ir literatūra mano pasaulyje labai susipynę. Kadaise rašiau diplominį darbą „Vaizdų ir teksto dialogas Marguerite Duras kūryboje“, nemažai teorinių knygų šiuo klausimu esu perskaičiusi. Ir vis dėlto – kinas kino teatre, dideliame ekrane, užgimstantis tamsioje salėje – man tikras stebuklas. Jame galiu paskęsti, susilieti su juo. Girdžiu kino kalbą, jaučiu pulsą. Žiūriu daugiau filmų, nei skaitau knygų. Kinas labai veikia mano pasakojimus. Žmonės sako, kad mano tekstai vizualūs, filmiški.
Kornelija, esi ne tik dailininkė, bet dirbi ir su vaikais, vedi edukacijas. Įdomu, kad tavo iliustracijos įprastai išsiskiria sodriomis, tirštomis, valiūkiškomis spalvomis, o „Džiuljeta ir kino kaukai“ – nespalvota knyga, stilistiškai artima dėžėje ilgai gulėjusioms kino juostoms. Juk ir pirmieji filmai buvo nespalvoti, nebylūs. Kaip ankstyvąjį kiną pristatyti vaikams, kad juos sudomintume?
Kornelija: „Kaukų“ knyga, nors ir nespalvota, man tokia neatrodo. Turbūt skamba juokingai, kai taip sakau, o prieš save laikau knygą be spalvų! Bet bent jau man tas spalvas pamatyti skaitant nėra sunku. Tačiau čia turbūt suveikia ir kitas dalykas – mano įprotis matyti knygas vaikams įvairias. Juk būtų apmaudu, jei mąstydami apie knygas vaikams mintyse jas regėtume tik margas, ryškių spalvų. Taip, tai gana įprasta, tačiau toks mąstymas, sakyčiau, susiaurina: pažinti knygas, kaip ir kiną, fotografiją, vaikams reikia įvairias – nuo spalvingų iki nespalvotų. Tad, mano manymu, daryti taip, kaip įprasta, reiškia žingsnį atgal į komforto zoną. O kad knygos transliuotų savo siužetą per pasirinktą savitą koloritą ir vizualią raišką, yra pliusas knygos raiškos, dizaino naudai. Tokiu būdu ugdome vaikų vaizduotę, jie tikrai visus vaizdus nuspalvina ir, jei jiems to reikia, geba daug geriau įsivaizduoti nei mes, suaugusieji. (šypsosi) O pristatyti ankstyvąjį kiną labiausiai moka Jurga. Jos puikų ir „supervizualų“ tekstą reikėjo apvilkti paveikslėliais (kaip ant vaiduoklio paklodę užmest, kad jis išryškėtų) ir viskas! Iš tiesų šioje knygoje labai padeda kino kaukai, jie itin žaismingai ir lengvai veda skaitytoją per informacines ir edukacines knygos vietas, net nepajauti, kiek iš tiesų daug informacijos „suvalgai“ – vadinasi, knyga skaitoma lengvai. Žinoma, „žiūrisi“ turbūt taip pat gerai. (šypsosi)
Knygą „Džuljeta ir kino kaukai“ išleido „Vaizdų kultūros studija“ kartu su „Skalvijos“ kino centru, puoselėjančiu vaikų meilę kokybiškam kinui, vykdančiam įvairias edukacines veiklas. Birželio 28–29 dienomis Anykščiuose šurmuliuosiančiame šeimų festivalyje „Nuotykiai tęsiasi!“ taip pat vyks „Skalvijos“ rengiama edukacija pagal jūsų knygą. Edukaciją vesi tu, Kornelija, tad ar galėtum papasakoti, kokie nuotykiai laukia jos dalyvių?
Kornelija: Galiu! Taigi – kartu su festivalio lankytojais gaminsime ir mėginsime zoetropus ir taumatropus! Zoetropas – tai analoginės, ranka pieštos animacijos prietaisas: piešime savo kaukų animaciją ir mėginsime ją atgaivinti įdėję į zoetropo aparatą, kuris atgaivins piešinėlius jį pasukus. Bus labai smagu, kaskart sukuriama magija. O taumatropo gamyba vyks piešiant du paveikslėlius ant apvalaus popierinio rutulėlio – vienoje ir kitoje jo pusėje. Rutulėlio šonuose pririšime virveles ir jas pasukus tarp pirštų popierėlis suksis ir suanimuos du paveikslėlius. Tai dar vienas magiškas animacijos triukas, tad ne tik šio to išmoksime apie animaciją, bet ir praktikuosime magiją!
Šiemet festivalio šūkis „Aplink pasaulį per dvi dienas!“ kviečia leistis į nuotykių kupinas keliones per knygas, susitikimus su vaikų pamėgtais autoriais ir tyrinėti pasaulį įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse. Tikiu, kad daugeliui čia dalyvausiančių šeimų festivalis taps ryškiu vasaros akcentu. O kokius savo vaikystės vasaros nuotykius, skaitytas knygas, keisčiausius nutikimus prisimenate jūs? Galbūt kai kuriuos mielai pakartotumėte ir šiandien?
Jurga: O, aš jau nuo vaikystės svajoju apkeliauti aplink pasaulį. Tik gal ne per dvi dienas. Buvau Juleso Verno gerbėja. Žinoma, dievinau Astridos Lindgren aprašomus nuotykius. Kai ką ir mėgdžiodavom, daikteliauju iki šiol kaip Pepė Ilgakojinė. Patiko kiemo žaidimai. Mėgau kurti „sekretus“, dalytis ant grindinio nupaišytu pasauliu, žaisti slėpynių per visą Senamiestį, kai kelią nužymėdavom kreidinėmis strėlėmis – čia jau nuo seklio Kalio nusižiūrėjom. Kvartale netrūko vaikų. Žaisdavome iki sutemų. Kaimo neturėjome, pas senelius Joniškyje siausdavome Melioratorių kvartale, su tėvais savaitgaliais dažnai važiuodavome į sodą. Ten sulenkę nugaras kaudavomės su piktžolėmis. Bet padirbėjus palėpėje laukdavo laikas su knyga. O tai reiškia: pilna netikėtumų kelionė…
Kornelija: Sunku pasirinkti ką nors vieną iš vaikystės, ką norėtųsi pakartoti, visos veiklos, nuotykiai ir pirmi pamatymai yra per daug ypatingi, kad pasirinkčiau vieną. Manau, tikrai norėtųsi vėl pamatyti daugelį spektaklių ir filmų kaip pirmąjį kartą: visus anksčiau išvardytus susižavėjimus patirti ir vėl. Bet labiausiai norėčiau iš dabartinio savo ūgio išvysti, kokia buvau, kai buvau maža, ir vėl prisiminti, ką reiškia būti vaiku ir žiūrėt į viską iš visai kito lygmens. Kartais, atrodo, prisimenu tai, bet tik trumpą akimirką, kai einu seniai vaikščiota gatve ir pamatau ją iš kampo, kurio neprisimenu.
Jurga, tau teko pagyventi ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, Prancūzijoje, keliaudama išmaišei kone visą Europą. Gyvenimas svetur ne tik kaip reikiant praplečia akiratį, bet taip pat ugdo empatiją, jautrumą kitoms kultūroms. Ar galėtum įvardyti dalykus, specifinius ritualus ar kitas detales, kurias iš kitų kultūrų norėtum parvežti ir prijaukinti Lietuvoje?
Jurga: Tiesa, kad kelionės ir gyvenimas svetur praplečia matymo lauką, įkvepia, keičia. O dėl ritualų… Norėčiau auginti vynuogynus ir su draugais skinti prisirpusias vynuoges, kartu stovyklauti, švęsti gyvenimą. Turėti tokį trimitą kaip Jonas Mekas, kuris lyg Indijoj kriauklė kviečia artimuosius susiburti. Pasiilgstu pakrantės palei Gangą švintant dienai, kur visa tampa malda, Niujorko tiesioginio bendravimo su nepažįstamaisiais lengvumo, naktinių cikadų koncerto Kuboje ar Provanse. Ilgiuosi studentiškų laikų, kai su draugais Paryžiuje ruošdavome vieni kitiems vakarienę, apgalvodavome kviestinus svečius ir susitikimo temas. O ir to kino žiūrėjimo kartu kur nors mažyčiame kino teatre, o po seanso – ilgų pokalbių, karštų diskusijų.
Kornelija, gyvenimą dūzgiančiame didmiestyje neseniai išmainei į gamtos apsuptą mažą kaimelį Lietuvos vakaruose. Ar nauja gyvenamoji aplinka kaip nors pakeitė tavo kūrybinį procesą?
Kornelija: Tikrai taip, ir šio sprendimo nekeisčiau. Nors esu vilnietė, mano vidų visada labiausiai atliepdavo kaimai, laukai, miškai, gamta. Vasaras leisdavome kaime, didelė dovana buvo jį turėti nors vasaros metu ir pajausti, kokia erdvė man labiau tinka. Miestas nenuslopindavo mano noro kurti, noras veikti ir daryti keliauja ir būna kartu su manimi visur, kur esu, bet mieste man nepavyksta atsigauti ir, atrodo, nėra kuo kvėpuoti (visai realu, kad taip iš tiesų ir yra). Kaime jaučiu pilnatvę, pakėlusi akis nuo darbo stalo galiu nužvelgti laukus, būdama ten galiu iš tiesų išvysti sezonų kaitą. Gyvenant kaime stiprėja ir mano kūrybinės jėgos. Nors su savais kūrybiniais projektais dirbu daugiau nei kada nors anksčiau, tam, kad atsigaučiau ir pailsėčiau nereikia daug pastangų: užtenka pažvelgti pro langą ar išeiti trumpam į lauką.
Vasaros atostogos – neatsiejamos nuo kelionių, tiek pamėgtų, tiek dar neatrastų krypčių. Ar turite vietų, į kurias visada gera grįžti, ir kokius pasaulio kraštus svajojate aplankyti?
Kornelija: Dabar man tiesiog gera būti namuose. Jaučiu, kad smagiausia grįžti namo, kai tie namai kaime, ir ten ramiai leisti laiką. Noriu pasisodinti laukinių gėlių, atidaryti savo ežero maudynių sezoną ir per daug vasarą nelakstyti po svetur, nebent labai reikės. Man vasaros atostogos patinka pakankamai ramios ir savose vietose – važinėjant dviračiu aplinkinėje gamtoje, kartais pavažinėjant po Lietuvą savaitgaliais ir užsukant į įdomesnes vietas ledų, kavos. Tokios mano vasaros pramogos ir poilsis. Vaikystėje taip pat nebuvau didelė keliautoja – su šeima keliaudavome tik Lietuvoje, užsienio kelionės prasidėjo gana vėlai. Tačiau stengdavomės kasmet bent porai savaičių išvažiuoti į Palangą, prie jūros. Dabar pavyksta nebe kasmet, bet vis tiek stengiamės išlaikyt šią tradiciją.
Jurga: Vasarą važiuojame į savo kaimą Andalūzijoje, sakau: savo, nes gyvenome ten septynerius metus. Keliskart per metus grįžtu į Paryžių, kur kadaise studijavau. Norėčiau daugiau pakeliauti po visą Prancūziją, labai gera buvo visai neseniai po ilgo laiko aplankyti Bretanę, ji tokia nežabota, laukinė. Nuo to laiko, kai apsilankiau Meksikoje, svajoju apie visą Lotynų Ameriką. Peru, Čilę, Argentiną, Ekvadorą, Kolumbiją… Noriu sugrįžti į Indiją, pasiekti Nepalą, Butaną, Himalajus… Atrasti Afriką, kokia ji didelė ir man nepažįstama. Vilioja ir Mongolijos stepės, Madagaskaras su savo baobabais ir chameleonais, kitos salos… Nusimato kelionė į Tenerifę, kur apsigyveno mano brolis jaunėlis su šeima. Bevardijant net padus pradėjo niežėti. Rodos, čia pat šoksiu į batus, užsimesiu kuprinę ir išeisiu į kokį piligriminį kelią.
Interviu parengė Lina Simutytė
Festivalį šeimoms „Nuotykiai tęsiasi“ organizuoja literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“, Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka ir VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis partneris 15min. Daugiau informacijos: www.literaturosfestivalis.lt
